Tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, transliacijų platformos, įskaitant „YouTube“ ir „Spotify“, tampa pagrindine muzikos ir audiovizualinio turinio vartojimo priemone. Ši realybė iš naujo pakursto teisines diskusijas apie autorių teisių perdavimo ribas.
Nors tai nebuvo pavienis atvejis, neseniai kilęs dainininko Leonardo ir „Sony Music“ teisinis ginčas išryškino aktualų susirūpinimą dėl kūrinio autoriaus suteikiamų teisių apimties ir šio pratęsimo išlikimo laikui bėgant, ypač atsižvelgiant į naujas kūrinio panaudojimo formas, tokias kaip transliacija internetu.
Minėtoje byloje Leonardo, kaip ieškovas, teisiškai ginčijo 1998 m. su „Sony Music“ pasirašytos sutarties dėl galimybės platinti savo muzikos katalogą srautinio perdavimo platformose galiojimą, manydamas, kad sutarties sąlyga, nustatanti „Sony Music“ kūrinio naudojimo mastą, aiškiai nenumato platinimo srautinio perdavimo būdu.
Ginčas kyla dėl ribojančio autorių teises reglamentuojančių teisinių sandorių (įskaitant sutartis) aiškinimo. Taip yra todėl, kad negalima daryti prielaidos apie tai, kas nebuvo aiškiai ir tiesiogiai sutarta, ir tai gali lemti supratimą, kad dabartinės naudojimo formos nebuvo numatytos praeityje sudarytose sutartyse ir todėl nebuvo autoriaus sankcionuotos. Tačiau, nors pareiga laikytis perdavimo galiojimo kriterijų (pvz., kad sutartis būtų rašytinė, kad joje būtų nustatytos leidžiamos naudojimo formos ir pan.) yra neginčijama, analizėje būtina atsižvelgti į technologinį kontekstą, kuriame buvo pasirašyta sutartis (pavyzdžiui, 1998 m., kai „Leonardo“ pasirašė sutartį, „Spotify“ dar buvo likusios 10 metų iki paleidimo).
Pagrindinis įtampos taškas, tiek šiuo, tiek kitais panašiais atvejais, yra sutarčių, pasirašytų prieš internetui tampant dominuojančia turinio platinimo priemone, galiojimas. Griežtai kalbant, muzikos industrija teigia, kad transliacijos tėra tradicinių atlikimo ar platinimo formų išplėtimas, kuris įteisina jų naudojimą pagal galiojančias sutarčių sąlygas. Priešingai, autoriai teigia, kad tai visiškai nauja terpė, kuriai reikalingas specialus leidimas ir tam tikrais atvejais sutartinio atlyginimo persvarstymas.
Diskusiją dėl specialaus leidimo naudoti muzikos kūrinius skaitmeninėse platformose poreikio jau analizavo Aukščiausiasis Teisingumo Teismas (STJ) Specialiosios apeliacijos byloje Nr. 1,559,264/RJ. Toje byloje Teismas pripažino, kad transliacija internetu gali būti laikoma naudojimu pagal Autorių teisių įstatymo 29 straipsnį. Tačiau jis pabrėžė, kad tokio tipo naudojimui reikalingas išankstinis ir aiškus teisių turėtojo sutikimas, laikantis ribojančio aiškinimo principo.
Tokios diskusijos, tai daugiau nei vienkartinis konfliktas tarp konkrečių šalių, atskleidžia esminę problemą: skubų poreikį peržiūrėti sutartis, susijusias su autorių teisių perdavimu, nepriklausomai nuo sektoriaus, ar tai būtų įrašų pramonė, daugiausia skaitmenintas švietimo sektorius, naujienų agentūros – trumpai tariant, visi tie, kurie naudoja ir eksploatuoja autorių teisių saugomą turinį. Atsižvelgiant į spartų naujų technologijų ir platinimo formatų atsiradimą, ypač skaitmeninėje aplinkoje, labai svarbu, kad šiose sutartinėse priemonėse būtų aiškiai ir išsamiai nurodytos leidžiamo naudojimo sąlygos. Taip yra todėl, kad nutylėjimas, kuris yra komerciškai naudingas, nes suteikia platų leidimą eksploatuoti turinį, gali sukelti teisinį netikrumą, reikalavimus atlyginti moralines ir materialines teises bei brangius ir ilgus teisinius ginčus.
